Joniškio latvių bendruomenės istorinis palikimas įamžintas integraliosios muziejų informacinės sistemos duomenų bazėje

Data

2019 06 18

Įvertinimas
2
62596633_2279730975676818_7480442791667957760_n.jpg

Praėjusių metų balandį Joniškio latvių draugija „Avots“ organizavo ekspediciją, tyrinėjusią latvių diasporos šaknis Joniškio apylinkėse.

Ekspedicijos metu buvo surinkta gausybė medžiagos, kurią iš dalies susistemino Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos vyresnysis mokslinis bendradarbis, Šiaulių „Aušros“ muziejus specialistas dr. Ernestas Vasiliauskas, sukurdamas didelės apimties elektroninį katalogą su skaitmeninėmis nuotraukomis ir aprašymais. Darbas tęsiasi, o projekto pabaigoje numatyta išleisti knygą „Lietuvos latviai. Daunoravos dvaras“ ir patalpinti elektroniniame kataloge apie 1000 fotografijų. Detaliau su medžiaga šiuo metu galima susipažinti Šiaulių „Aušros“ muziejuje. 

Ekspedicijos metu surinkta medžiaga patvirtino, kad Daunoravos dvare ir jo apylinkėse bei visame Joniškio mieste liko gausu latvių diasporos pėdsakų. Joniškyje tarpukario metais veikė „Lietuvos latvių sąjungos“ centras, kuriam vadovavo menininkas Karlis Grauzis, taip pat 1921-1931 m. Joniškyje veikė vienintelė latvių vidurinė mokykla Lietuvoje.

Daunoravoje seniausi žinomi latvių pėdsakai fiksuojami jau nuo XVII a. Iš Kuršo kilusioms vokiečių baronų šeimoms Daunoravos dvaras su 8 kaimais (Likaičiai, Vytaučiai, Bertaučiai, Paberžiai, Sargūnai, Nartaučiai, Degučiai, Pričiūnai) priklausė jau nuo XVII a. Su jomis susijęs ir latvių bendruomenės atsiradimas. Nuo latviško dvaro pavadinimo „Dundurmuiža“ jie vadinti dundurniekais. Nuo tada iki 1945 m. čia fiksuojamas vienintelės latvių pavardės – Saulė, Rungis, Užtupis, Starkiai ir kt. Nuo seno lietuvių kaimų apsupty susiformavo savitas gyvenimo ir ūkininkavimo būdas (ūkyje, kaip ir gretimame Kurše gyveno iki 20 žmonių), tarmė, papročiai, virtuvė. Tarpukariu (1920-1940 m.) Daunoravos latviai buvo didžiausia latvių bendruomenė Lietuvoje, kurią sudarė 500 žmonių, turėjo pagrindinę mokyklą (vienintelė tokia pastatyta Lietuvoje 1928 m.), draugija „Joniškio latvių švietimo draugija“ (vadovas M. Krūminis), biblioteką, teatrą. Esminius pokyčius bendruomenė patyrė po 1945 m., vykdant kolektyvizaciją ir melioraciją, kurių metu sunaikinti senieji kaimai ir ūkiai. Apylinėse dar liko to laikotarpio latvių gyvenimą menančių gyventojų, sukaupusių vertingą archyvinę ir foto informaciją.

Praėjusiais metais įvykusioje ekspedicijoje dalyvavo tiek Latvijos, tiek Lietuvos akademinės bendruomenės atstovai: prof. Janīna Kursīte, doc. Jolanta Stauga, Ingus Barovskis, Elīna Kursīte (Latvijos universitetas), dr. Ernestas Vasiliauskas (Klaipėdos universitetas), doktorantė Auksė Noreikaitė (Vytauto Didžiojo universitetas), Aukštaitijos Nacionalinio parko specialistė dr. Giedrė Šukytė.

Fotografijos suskaitmenintos ir susistemintos Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Elektroninis katalogas saugomas Lietuvos integraliosios muziejų informacinės sistemos tinklapyje

Šios iniciatyvos rėmėjai – Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Latvijos Respublikos ambasada Lietuvoje.