Tautinių mažumų paveldas

Lietuvos valstybė turi ilgą ir labai spalvingą istoriją. Joje nuo seno kartu gyveno skirtingų tautų atstovai. Per šimtmečius tarpusavyje pynėsi įvairios kalbos ir kultūros. Šiandien net nesusimąstome, jog toks tradicinis valgis kaip kugelis į mūsų papročių kraitę atkeliavo iš žydiškos virtuvės, o tėvų ir senelių šokama polka pirmiau linksmino čekus ir lenkus. O kiek įvairiausių knygų, meno kūrinių, pastatų yra šiandieninėje Lietuvoje, kurių sumanytojai, mecenatai, autoriai ir kūrėjai yra Lietuvoje gyvenančių ar gyvenusių įvairių tautų atstovai! Pabandykime praskleisti šią daugiakultūrinio dialogo knygą ir iš arčiau susipažinti su Lietuvoje esančiu tautinių mažumų kultūriniu palikimu.

Ar girdėjote, kad mažas Kurklių miestelis užaugino tikrą serą? Tai gal žinote, kas sieja garsų rūbų parduotuvių tinklą „Burton“ ir Kurklius? Ne? Kviečiama paskaityti ir aplankyti!

Slenkantys metai keičia žmones, miestus, tautas, kultūras. Paskutinio šimtmečio istorija Lietuvai atnešė daug permainų. Net keletą kartų keitėsi gyvenviečių ir pačios valstybės pavadinimai, kito gyventojų demografinė ir tautinė sudėtis – miesteliuose beveik nebeliko žydų. Iki Antrojo pasaulinio karo kai kur žydai sudarė net didžiąją vietos gyventojų dalį.

Vienas iš tokių miestelių yra Anykščių rajone esantys Kurkliai. Žinoma, jog Kurkliuose jau nuo XVII a. gyveno žydų bendruomenė. XIX a. pabaigoje čia buvo 257 žydai ir jie sudarė 32 procentus visų miestelio gyventojų. Nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu (1923 m.) vykdyto gyventojų surašymo duomenimis Kurkliuose gyveno 181 žydų tautybės asmuo. Žydai Kurkliuose vertėsi smulkiuoju verslu. Čia veikė žydų mėsinė, vaistinė, medžiagų parduotuvė, net du malūnai. Miestelyje registruoti 6 smulkieji amatininkai: kepėjas, siuvėjas, kurpius, krosnių mūrininkas, metalo apdirbėjas ir mėsininkas. Kai kurie iš šių asmenų gyveno gana pasiturinčiai, mat Kurkliuose tuo metu registruoti net 3 telefono abonementai. Antrojo pasaulinio karo metais visa miestelio žydų bendruomenė buvo sunaikinta. Šiandien senąją gyvenvietės sanklodą primeta tik vienintelė išlikusi medinė sinagoga. 

Pirmosios žinios apie sinagogą Kurkliuose mus pasiekia iš XVIII a. pradžios. Joje ankstyvuosius savo religinius ir visuomeninius mokslus baigė ir pats garsiausias kurkliškis – Mošė Davidas Osinskis (1885–1952). Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą į Didžiąją Britaniją emigravęs jaunas siuvėjas iš Kurklių, pasivadino Montague Burtonu ir įkūrė iki šių dienų klestintį drabužių parduotuvių tinklą „Burton“. 1929 m. jam jau priklausė 400 parduotuvių. 1936 m. Montague Burton atidarė didžiausią Didžiojoje Britanijoje siuvyklą, o Antrojo pasaulinio karo metais „Burton“ kompanija pagal valstybinį užsakymą ketverius metus siuvo uniformas ketvirtadaliui Didžiosios Britanijos kariuomenės. Už nuopelnus industrinių ryšių srityje 1931 m. šis kurkliškis buvo pagerbtas riterio titulu. Seras Montague Burtonas rėmė Kardifo, Kembridžo, Lydso, Oksfordo, Edinburgo universitetų studentus. 

Šiandien Kurkliuose nerasime lentelės su užrašu, jog čia gimė ir augo vienas garsiausių XX a. pirmosios pusės drabužių pramonės atstovų, tačiau vis dar galima aplankyti „žydiškuosius“ Kurklius menantį unikalų medinės architektūros statinį – sinagogą. Jai suteiktas regioninio reikšmingumo pavaldo objekto lygmens statusas. Sinagoga iškilo 1936 m. pagal statybos techniko Povilo Jurėno projektą. Tai dviejų aukštų patalpos, suręstos iš sujungtų į sąsparas rąstų. Ilgus metus šis pastatas buvo naudojamas ūkio reikmėms, todėl jos interjeras neišliko. Kurklių sinagoga įtraukta į tarptautinį „Žydų paveldo kelių“ maršrutą. Kviečiame ir Jus aplankyti unikalų Lietuvos žydų kultūros objektą!

Šiandien, balandžio 22 dieną, nusileidus saulei, žydų bendruomenė pradės švęsti svarbiausią šventę – Pesachą. Pradedant 15-ąją Nisano mėnesio diena, ši pavasario šventė bus švenčiama visą savaitę iki balandžio 30 d. Pesachas sutampa su Velykų laikotarpiu, nes Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną žydai minėjo išsivadavimą iš Egipto vergijos, trukusios 400 metų.

Savo tematika Pesacho šventė primena vieną iš aprašytų „Egipto bausmių“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o pro žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, praėjo mirties angelas, nepalietęs jų gyventojų. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o aukos vardas buvo „pesach“.

Šventės data nustatoma pagal tuomet naudotą mėnulio kalendorių, būdingą klajoklių kultūrai. Mozės vedami žydai 40 metų keliavo dykumomis, ieškodami pažadėtosios žemės. Vėliau tapę žemdirbiais, jie sukūrė mišrų saulės – mėnulio kalendorių.

Per Pesachą nevalgomi jokie raugo turintys produktai, sviestas, varškė, sūris, pienas. Pasiruošimas šventei prasideda nuo macų kepimo – plokščių, neraugintos tešlos paplotėlių. Reikalavimas septynias dienas valgyti macas remiasi Biblija. Taip buvo įprasmintas prisiminimas apie greitą išėjimą iš Egipto, kai tešla duonai nesuspėjo iškilti. Vengiama bet kokio raudonumo – chamec, kurio šventės dienomis neturi būti nei ant stalo, nei namuose.

Pirmąjį švenčių vakarą žydai ruošia tradicinę puotą – sederą („tvarka“). Ant stalo dedamas košerinis vynas, lėkštė su macu, indas su karčiomis žolelėmis, kiaušiniu, įmerktu į sūdytą vandenį, krienais, kurie primena karčią vergijos dalią.

Šventės metu žydai valgo daržovių apkepą iš porų, špinatų ir morkų su užpilu, pagamintu tik iš plaktų kiaušinių, migdolinį biskvitą, harosetą – riešutų ir saldžių vaisių patiekalą ir plava (sezamų sėklų chalvą). Pesach šventėje neretai naudojamas specialus indų rinkinys, kuriuose niekuomet nebuvo gaminami ir pilami raudoni patiekalai.

Šventė yra lydima maldomis bei giedojimu, degamos septynios žvakės. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi stalo priekyje, pasikišęs pagalves (fizinės laisvės simbolis), ir skaito Hagadą – išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Yra paprotys prieš šventinės vakarienės pabaigą ant stalo pastatyti gražią taurę, pripiltą vyno, ir palikti šiek tiek praviras duris. Ši taurė yra vadinama „pranašo Elijo taure“. Pranašas Elijas yra laikomas Mesijo šaukliu.

Pareiga „pasakoti daugiau“ ir atsiminimas apie tai, jog išėjimas iš Egipto vyko naktį, lėmė papročio užsisėdėti iki vėlumos atsiradimą. Pasitelkiamos įvairiausios priemonės tam, jog vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje, nenuobodžiautų ir neužmigtų anksčiau laiko: jiems yra uždavinėjami tradiciniai klausimai. Sederio pabaigoje jiems pasiūloma surasti pradžioje paslėptą macos gabalėlį – afikoman, o suradusiam žadama dovana.

Šia švente minimas tas nepaprastas įvykis, kai „Visagalis išvadavo savo mylimą tautą iš vergijos ir išvedė į Pažadėtąją žemę“.

Šaltiniai: zydai.lt, Vatikano radijas.

Nuotrauka: https://kehreg.files.wordpress.com/2007/03/pesach.jpg

2011 metų gyventojų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 17 japonų tautybės asmenų. Nedaug apie juos žinome. Esame girdėję apie Kaune gyvenantį fotografą Kensaku Shioya ir jo naktinį gyvenimą įamžinančias nuotraukas. Tačiau iki šių dienų pats garsiausias ir reikšmingiausias Lietuvos istorijoje japonas yra Čijunė Sugihara (Chiune Sugihara). 

Č. Sugihara buvo Japonijos imperijos diplomatas paskirtas į Lietuvą 1939 m. Kaip vicekonsulas jis rezidavo tuometinėje Lietuvos sostinėje Kaune. Žaliakalnyje jo šeimos nuomojamame name buvo atidarytas Japonijos konsulatas. Būtent jame Č. Sugihara išdavinėjo vadinamąsias „gyvenimo vizas“.

Antrojo pasaulinio karo metais Japonija buvo Vokietijos sąjungininkė, todėl nacių nemalonėn patekę asmenys negalėjo tikėtis šios valstybės pagalbos. Vis tik Čijunės Sugiharos veiksmai parodė, jog žmogiškumas yra visų svarbiausia. Nepaisydamas savo valstybės draudimo ir rizikuodamas karjera, jis kelis mėnesius kasdien ranka išrašinėjo tranzitines vizas žydų tautybės asmenims. Su šiomis vizomis žmonės turėjo galimybę per Rusiją vykti į Japoniją, o iš jos pasiekti kitas šalis. Suvokiant, kad šis procesas gana lėtas, buvo pagaminti du antspaudai, leidę išgelbėti dar daugiau asmenų. Šią Sugiharos veiklą apsunkino Japonijos sprendimas 1940 m. rugpjūtį uždaryti pasiuntinybę. Diplomatas persikėlė gyventi į „Metropolio“ viešbutį ir toliau kartu su žmona išdavinėjo vizas viešbutyje. Net paskutinėmis dienomis Kaune, jis, jau sėdėdamas traukinyje, pasirašinėjo dokumentus ir metė juos pro langą. Tiksliai nėra žinoma, kiek žmonių gyvybių išgelbėjo ši diplomato veikla. Manoma, jog išgyvenusiųjų skaičius gali siekti 10 000. 

Pirmą kartą šio diplomato poelgis buvo įvertintas 1985 m, kuomet Yad Vashem muziejus jam suteikė Pasaulio teisuolio vardą. Kviečiame Jus pasivaikščioji japoniško Kauno arba Sugiharos keliais Kaune. Aplankykite J. Vaižganto g. 30 esantį pastatą, ant kurio 1994 m. atidengta lenta primenanti, jog čia veikė Japonijos atstovybė, o dabar yra muziejinė ekspozicija. Užsukite į Kauno tvirtovės IX forto muziejų, kur 1995 m. įrengta Č. Sugiharos atminimui skirta salė, o 2000 m. pasodinti japoniški medeliai. Užklyskite į Vytauto Didžiojo universiteto rūmus, kur šiam diplomatui skirta auditorija. Taip pat sustokite greta Kauno centre buvusio „Metropolio“ viešbučio ar Kauno geležinkelio stoties. Ant šių pastatų 2015 m. rugsėjo 4 d. atidengtos diplomato veiklos atminimo lentos. Šių lentų atidarymo ceremonijoje užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius sakė: „Žydų išmintis sako, jog tas, kas išgelbėja vieną gyvybę, išgelbėja visą Pasaulį. Čijunė Sugihara išgelbėjo Pasaulį tūkstančius kartų“.

Č. Sugihara buvo pagerbtas ir kituose Lietuvos bei pasaulio miestuose. Apie jį sukurtas filmas, parašytos knygos, pavadinta gatvė, pagamintas medalis ir pašto ženklas. Įsteigtas jo vardo fondas, studijų centras ir biblioteka. Atidengti paminklai Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus kiemelyje, Vilniuje, dešiniajame Neries krante prie Baltojo tilto, Izraelyje, Niujorke, Seinuose. 

Nuotraukos: Sonata Zaržickytė,www.googlingtheholocaust.wordpress.com,www.tpl.ltwww.pinterest.com

2015 metų rugsėjį Vilniaus rajono Nemenčinės Konstanto Parčevskio gimnazija šventė savo veiklos 150 metų jubiliejų. Šiandien tai regione gerai žinoma mokymo įstaiga su dėstomosiomis lenkų ir rusų kalbomis. O kaip gi buvo anksčiau?

Pirmoji mokykla Nemenčinėje atidaryta 1865 metais. Tai buvo pradinė mokykla su dėstomąja rusų kalba, o pirmieji jos mokiniai žinių sėmėsi mažame pašto stoties kambarėlyje. Ir tik 1887 metais vietiniams gyventojams surinkus lėšų buvo pastatytas pirmasis medinis mokyklos pastatas. Medinėje mokykloje Nemenčinės ir apylinkių vaikai galėjo semtis žinių iki 1915 metų, kada teritoriją okupavo vokiečių kariuomenė. Naujas mokyklos gyvavimo etapas prasidėjo jau po Pirmojo pasaulinio karo, mokykloje imta dėstyti lenkų kalba. 1936 metais pastatytas naujas medinis pastatas, o mokyklai suteiktas Juzefo Pilsudskio vardas ir progimnazijos statusas. Nepaisant to, kad politinis žemėlapis pasikeitė ir Vilniaus kraštas atiteko Lietuvai, buvo nuspręsta atsižvelgti į gyventojų tautinę sudėtį regione ir 1944 metais mokykla duris atvėrė kaip septynių klasių švietimo įstaiga su dėstomąja lenkų kalba. 1947 metais mokyklą baigė pirmoji aštuonių asmenų laida. 

Norėdami Lietuvą kuo greičiau integruoti į Sovietų Sąjungą, tuometinė valdžia nusprendė, jog nuo 1947 metų mokykloje privaloma mokytis tik rusų kalba. Su tokiu sprendimu nenorėjo susitaikyti vietiniai gyventojai, todėl nuolatos buvo prašoma valdžios šį nutarimą atšaukti. 1951 metais mokyklai vėl grąžinta lenkų dėstomoji kalba, o po trejų metų į pasaulį išėjo pirmoji vidurinės mokyklos laida. Ją baigė 11 abiturientų. 1957 metais mokykloje atsirado klasė, kurioje buvo dėstoma lietuvių kalba. 1973 metais mokykla persikėlė į naujas patalpas. Tuomet joje mokėsi maksimalus mokinių skaičius – 1222.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1990 metais mokykla tapo dvikalbe – su dėstomosiomis lenkų ir rusų kalbomis. 2005 metų jai suteiktas Konstanto Parčevskio vardas ir gimnazijos statusas.

Konstantinas Parčevskis gimė 1801 metais Nemenčinės apylinkėse, buvo Vilniaus universiteto teisės studentas, slaptos Filaretų organizacijos narys ir aktyvus 1830–1831 metų sukilimo organizatorius. Po sukilimo per Prūsiją emigravo į Prancūziją ir niekuomet jau nebegrįžo į gimtosios Nemenčinės apylinkes. 

Šiuo metu gimnazijai vadovauja Tadeuš Grigorovič. Joje mokosi 525 mokiniai, dirba 65 pedagogai ir 32 darbuotojai. Be pagrindinių užsiėmimų vaikai gali rinktis 30 skirtingų būrelių.

Kviečiame susipažinti su vokiškuoju paveldu Lietuvoje – Vilkyškių dvaru. 

Vilkyškiai istoriniuose šaltiniuose pirmą kartą minimi 1540 m., o 1556 m. juose atidaryta smuklė. Puiki lokalizacija, kur kryžiavosi strategiškai svarbūs keliai vedę į tokias didesnes gyvenvietes, kaip Ragainė, Batakiai ir Klaipėda, leido kaimui išaugti į miestelį, kuriame dar XVI a. viduryje pastatyta bažnyčia ir atidaryta mokykla. 1628 m. Vilkyškiuose įkurtas dvaras. Nauji vėjai miestelyje pradėjo pūsti XVIII a. pradžioje, kuomet į jį atsikraustė žmonės iš Zalcburgo ir kitų vokiškų žemių. Taip vietovė palaipsniui vokietėjo. 

Nuo seno miestelis garsėjo užeigos namais, kuriuos vaizdingai savo „Lietuviškuose fortepijonuose“ aprašė, iš gretimo Mociškių kaimo kilęs ir dažnai pas tetą Vilkyškiuose vasaras leidęs, Johanesas Bobrovskis. Žinoma, kad XX a. pradžioje miestelyje veikė net 3 viešbučiai, paštas, įvairios krautuvės, vaistinė, mokykla, malūnas. Dirbo gydytojas ir veterinaras. Pastarasis turėjo daug darbo, mat prie Vilkyškių dvaro buvo didelės arklidės. Jodinėti mėgdavę dvarininkai greičiausiai lankydavosi ir Vilkyškių miške, kur ir šiandien dar auga „Raganų eglė“. Tokį pavadinimą ji gavo dėl neįprastos savo išvaizdos, mat 80 cm aukštyje jos kamienas šakojasi į 17 skirtingų kamienų, todėl yra panaši į milžinišką šluotą. Senieji gyventojai pasakoja, kad dar mažos eglės viršūnę jodamas pro šalį nukirto pats Napoleonas. Vis tik miesteliui buvo lemta gyvuoti ne prancūziškos, o vokiškos kultūros įtakoje iki pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos.

Šiandien miestelio bendruomenė stengiasi atgaivinti ir puoselėti senąsias krašto kultūrines ir kalbines tradicijas. Vis dažniau atsigręžiama į vietovės istoriją akcentuojant tarpkultūrinį dialogą regione.

Pasinaudojus Europos Sąjungos teikiama finansine parama, Vilkyškiuose įgyvendinamas projektas, kurios bendra vertė viršija 1,33 mln. Eur. Jau buvo restauruotas Vilkyškių dvaro pastatas. Suremontuotos ir pritaikytos bendruomenės verslui, neįgaliųjų draugijai bei bibliotekai. Antrame buvusio dvaro pastato aukšte įrengta bendruomenės salė. Projekto vykdymo metu restauruotos dvaro arklidės, kuriose bus įkurtas krašto amatų centras. Bendradarbiaujant su vietos bendruomene, Pagėgių krašto turizmo informacijos centru, J. Bobrovskio gimnazija ir vietos amatininkais bus vykdomos įvairios krašto kultūrą ir senąsias tradicijas gaivinančios ir puoselėjančios veiklos, akcentuojamas vietovės vokiškasis paveldas. Projekto įgyvendinimo metu buvo sutvarkytos ir viešosios erdvės: dvaro aplinka, kur vyksta bendruomenės renginiai ir šventės, greta iškilaus poeto ir rašytojo J. Bobrovskio vardo gimnazijos esantis sporto aikštynas.

Novrūzas išvertus iš persų kalbos reiškia „nauja diena“. Tai Naujų Metų šventė, švenčiama daugelyje musulmoniškų šalių. Ir ne tik – ją kasmet pažymi ir Lietuvos musulmoniškos bendruomenės: azerbaidžaniečiai, kazachai, totoriai, uzbekai. Tiesa, šventės pavadinimas įvairiose bendruomenėse, kaip ir tautose, kiek skiriasi: totoriams ji Navruz, kazachams – Nauryz. 

Įdomu, kad ši šventė turi ypač gilias istorines šaknis, siekiančias Senovės Persiją ir joje gyvavusią religiją – zoroastrizmą, skelbusį, kad pasaulį valdo dvi jėgos: Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa, tarp kurių vyksta nuolatinė kova. Įsigalėjus islamui, ši šventė išliko, išplito į šalis, buvusias Persijos imperijos kultūros įtakoje, ir yra iki šių dienų plačiai švenčiama musulmoniškame pasaulyje, besiremiančiame persiškąja saulės (o ne arabiškąja mėnulio) kalendoriaus tradicija.

2010 metais Novrūzą kaip tris tūkstančius metų gyvuojančią tradiciją, UNESCO įtraukė į pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą. Nuo to laiko kovo 21 dieną minima tarptautinė Novrūzo diena. 

Novrūzas sutampa su astronominiu pavasario lygiadieniu ir švenčiamas kasmet tarp kovo 20 ir 22 dienos. Tai džiaugsminga, šviesi šventė, žyminti žiemos pabaigą, pavasario atėjimą ir gyvybės sugrįžimą – Senieji metai užleidžia vietą Naujiesiems metams, Šviesa švenčia pergalę prieš Tamsą.

Novrūzo šventimo tradicijos ir papročiai įvairiuose musulmoniškuose kraštuose ir skirtingose musulmonų bendruomenėse skiriasi, tačiau esminiai šventės elementai yra tie patys. Prieš šventę tradiciškai tvarkomi namai, valomos dulkės, išmetami nereikalingi daiktai, atiduodamos skolos. Svarbus šventės laukimo atributas – dideli laužai, simbolizuojantys Šviesą, jos atėjimą ir pergalę. 

O kokia šventė be vaišėmis nukrauto stalo? Naujųjų metų laukimui taip pat ruošiamas šventinis stalas, į kurį patiekiami 7 patiekalai, simbolizuojantys atgimimą, gerovę, meilę, sveikatą. Atėjus Novrūzui, keičiamasi dovanomis, vėliau lankomi giminės, draugai, kaimynai. 

Lietuvos musulmoniškos tautinių mažumų bendruomenės pavasario lygiadienį mini laikydamosi savo tautų papročių. Ruošiami tradiciniai šventės patiekalai, atspindintys kiekvienos bendruomenės kulinarinį paveldą, dainuojamos nacionalinės dainos, šokami tautiniai šokiai. Kartu švęsti šią šventę kviečiami ir tie, kuriems įdomu pažinti Lietuvoje gyvenančių tautų tradicijas ir papročius. 

(Nuotraukos panaudotos iš www.flickr.com.Nuotraukų autoriai: Damon Lynch, Nicolas Pernot, Sofreh Hafteseen, Fraidoon Poya.)

Kaip ir katalikai, stačiatikiai Velykų datą nustato pagal Mėnulį - tai pirmasis pilnaties sekmadienis po lygiadienio. Tačiau stačiatikių ir katalikų Velykų datos dažnai nesutampa dėl 14 dienų skirtumo, atsirandančio dėl Julijaus ir Grigaliaus kalendorių naudojimo. Viso pasaulio krikščionys tą pačią dieną švenčia Velykas tik kas 4-5 metus. Katalikai nekreipia dėmesio į žydų Pesacho šventės datą, o stačiatikiams tai yra labai svarbu. Jėzus Kristus pagal žydų kalendorių buvo nukryžiuotas Nisano mėnesio 14 dieną, per Pesachą ir prisikėlė po jo. Stačiatikiai siekia, kad Velykų laikas kuo labiau atitiktų tikrąją datą, todėl jas švenčia tik po žydų Pesacho.

Kai kuriose šalyse (pavyzdžiui, Graikijoje) stačiatikiai paprastai nenaudoja Julijaus kalendoriaus, išskyrus kartą per metus, norėdami išvengti Velykų datos sutapimo su žydų švente.

Paskutinį sekmadienį prieš Velykas stačiatikiai švenčia Verbų sekmadienį. Verbinės – tai Kristaus garbingo įžengimo į Jeruzalę prieš kančią prisiminimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos Mesijui žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas. Augalų šakelės, kurias šiais laikais žmonės nešasi į šventoves, simbolizuoja tas palmių šakas. Dažniausiai stačiatikių verbos – tai beržų ar gluosnių šakeles. Jos turi būti jaunos, kad simbolizuotų gyvybę. Kai kurie stačiatikiai teigia, kad šventinti tinkama verba – tik gluosnio šakelė su besiskleidžiančiais lapeliais. Rečiau į verbas dedama kadagio, nes tam priešinasi šventikai, kadagį asocijuodami su erškėčių vainiku, kuris simbolizuoja Kristaus kančią. Tačiau Vilniaus krašto ir kitų vietų stačiatikiai į verbas kadagio įpina.

Prieš Velykas stačiatikiai pasninkauja net 7 savaites. Apskritai stačiatikiai pasninkauja ilgiausiai iš visų tradicinių religijų atstovų – daugiau kaip 200 dienų per metus: penkių savaičių pasninkas prieš Kalėdas, pasninkas prieš Velykas – Didžioji gavėnia, pasninkas prieš Dievo Motinos Užmigimo šventę (rugpjūčio 15 d.), dvi savaitės rugpjūtį ir galiausiai – pasninkas prieš Šventųjų Petro ir Pauliaus šventę (birželio 29 d.). Per stačiatikių pasninką galima valgyti duonos, daržovių, vaisių, uogų, grybų, riešutų, medaus, aliejaus, kisieliaus, kompoto. Draudžiama valgyti mėsos, pieno produktų, kiaušinių, žuvies.

Sulaukę Velykų, stačiatikiai renkasi prie stalo, ant kurio dedamas anksti rytą, Kristui prisikėlus, šventiko pašventintas maistas – kiaušiniai, kurie turi būti kuo raudonesni, nes simbolizuoja Kristaus kraują,  saldumynai ir pagrindinis Velykų patiekalas – pascha. Jis gaminamas iš varškės, grietinėlės, cukraus, kiaušinių, džiovintų uogų ir riešutų. Velykinį stalą visada puošia mielinis pyragas – kulič. Šis įvairių dydžių pyragas turi būti visuomet aukštas ir apvalios formos. Jo viršus padengiamas glaistu arba cukraus pudra.

Vienas įdomesnių Velykų šventės momentų prasideda šeštadienį apie 23 val. cerkvėje. Ten visą naktį vyksta Šventos Mišios. Šventyklose liturgijos metu šviečia visos žvakės ir lampados (liturginės lempos), skamba iškilmingos ir šventiškos giesmės.

Jėzus Kristus, prisikėlęs iš numirusių ir žemėje išbuvo keturiasdešimt dienų. Lygiai tiek pat laiko – iki Sekminių – tęsiasi liturginis velykinis laikas. Visą šį laikotarpį tikintieji sveikina vieni kitus žodžiais „Kristus prisikėlė!“ (rus. „Christos voskrese!“), „Tikrai Jis prisikėlė!“ (rus. „Voistino voskrese“). Pirmą kartą džiaugsminga žinia – Kristus prisikėlė – yra skelbiama naktį per Kristaus kelio procesiją. Po pamaldų tikintieji sveikina vienas kitą, sušukdami „Kristus prisikėlė!“, tris kartus pasibučiuoja, pasikeičia velykiniais kiaušiniais ir dovanomis.

Per Velykas neapsieinama be žaidimų su margučiais. Margučiai yra daužiami vienas į kitą aštriais, po to bukais galais. Vaikams labai patinka margučius ridenti. Šiais laikais paplito kitokia pramoga vaikams. Velykų išvakarėse suaugusieji namuose paslepia kiaušinius su siurprizais, o vaikai Velykų rytą ieško jų. Kas randa jų daugiausiai, tas ir nugali.

Pirmąją savaitę po Velykų stačiatikiai skiria mirusiesiems paminėti. Tuomet lankomi artimųjų kapai. Nors anksčiau į kapines nešdavo maisto, dabar šios minties atsisakoma. Dažniau dabar ant kapų paliekama po keletą saldainių.

(Nuotraukos iš  www.bing.com, www.ichef.bbci.co.uk)

Paskutinė atnaujinimo data: 2017-04-27