Žydų pavasario šventė - Pesachas

Šiandien, balandžio 22 dieną, nusileidus saulei, žydų bendruomenė pradės švęsti svarbiausią šventę – Pesachą. Pradedant 15-ąją Nisano mėnesio diena, ši pavasario šventė bus švenčiama visą savaitę iki balandžio 30 d. Pesachas sutampa su Velykų laikotarpiu, nes Jėzaus Kristaus nukryžiavimo dieną žydai minėjo išsivadavimą iš Egipto vergijos, trukusios 400 metų.

Savo tematika Pesacho šventė primena vieną iš aprašytų „Egipto bausmių“, kai buvo išžudyti Egipto naujagimiai, o pro žydų namus, pažymėtus avinėlio krauju, praėjo mirties angelas, nepalietęs jų gyventojų. Kaip tik po šios bausmės faraonas skubiai sutiko žydų tautą išleisti iš Egipto. Toks šventės pavadinimas įsitvirtino dar ir todėl, jog Šventyklos laikotarpiu šio įvykio atminimui buvo aukojamas avinėlis, o aukos vardas buvo „pesach“.

Šventės data nustatoma pagal tuomet naudotą mėnulio kalendorių, būdingą klajoklių kultūrai. Mozės vedami žydai 40 metų keliavo dykumomis, ieškodami pažadėtosios žemės. Vėliau tapę žemdirbiais, jie sukūrė mišrų saulės – mėnulio kalendorių.

Per Pesachą nevalgomi jokie raugo turintys produktai, sviestas, varškė, sūris, pienas. Pasiruošimas šventei prasideda nuo macų kepimo – plokščių, neraugintos tešlos paplotėlių. Reikalavimas septynias dienas valgyti macas remiasi Biblija. Taip buvo įprasmintas prisiminimas apie greitą išėjimą iš Egipto, kai tešla duonai nesuspėjo iškilti. Vengiama bet kokio raudonumo – chamec, kurio šventės dienomis neturi būti nei ant stalo, nei namuose.

Pirmąjį švenčių vakarą žydai ruošia tradicinę puotą – sederą („tvarka“). Ant stalo dedamas košerinis vynas, lėkštė su macu, indas su karčiomis žolelėmis, kiaušiniu, įmerktu į sūdytą vandenį, krienais, kurie primena karčią vergijos dalią.

Šventės metu žydai valgo daržovių apkepą iš porų, špinatų ir morkų su užpilu, pagamintu tik iš plaktų kiaušinių, migdolinį biskvitą, harosetą – riešutų ir saldžių vaisių patiekalą ir plava (sezamų sėklų chalvą). Pesach šventėje neretai naudojamas specialus indų rinkinys, kuriuose niekuomet nebuvo gaminami ir pilami raudoni patiekalai.

Šventė yra lydima maldomis bei giedojimu, degamos septynios žvakės. Sederio vedėjas (paprastai vyriausias šeimos vyras) sėdi stalo priekyje, pasikišęs pagalves (fizinės laisvės simbolis), ir skaito Hagadą – išminčių sudarytą Išėjimo knygos fragmentų, jų aiškinimų, pasakojimų, maldų ir liturginių himnų rinkinį. Yra paprotys prieš šventinės vakarienės pabaigą ant stalo pastatyti gražią taurę, pripiltą vyno, ir palikti šiek tiek praviras duris. Ši taurė yra vadinama „pranašo Elijo taure“. Pranašas Elijas yra laikomas Mesijo šaukliu.

Pareiga „pasakoti daugiau“ ir atsiminimas apie tai, jog išėjimas iš Egipto vyko naktį, lėmė papročio užsisėdėti iki vėlumos atsiradimą. Pasitelkiamos įvairiausios priemonės tam, jog vaikai, kurie būtinai turi dalyvauti vakarienėje, nenuobodžiautų ir neužmigtų anksčiau laiko: jiems yra uždavinėjami tradiciniai klausimai. Sederio pabaigoje jiems pasiūloma surasti pradžioje paslėptą macos gabalėlį – afikoman, o suradusiam žadama dovana.

Šia švente minimas tas nepaprastas įvykis, kai „Visagalis išvadavo savo mylimą tautą iš vergijos ir išvedė į Pažadėtąją žemę“.

Šaltiniai: zydai.lt, Vatikano radijas.

Nuotrauka: https://kehreg.files.wordpress.com/2007/03/pesach.jpg

Paskutinė atnaujinimo data: 2016-04-29