BDAR
gdpr

Tautinių mažumų departamento seminare – apie trapią ribą tarp saviraiškos laisvės ir neapykantos kurstymo

Data

2017 02 24

Įvertinimas
0
2017-02-22 hate speech.jpg

Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės vasario 21 d. Lietuvos žiniasklaidos atstovus, savivaldybių bei tautinių bendruomenių atstovus sukvietė į seminarą „Neapykantos kalba: vertinimas ir atsakomybė“.

Seminaro dalyvius pasveikinusi departamento direktorė dr. Vida Montvydaitė sakė pastebinti, jos dažnai neapykantą tautiniu pagrindu skatinanti kalba kyla iš nesupratimo ir nežinojimo, todėl departamentas sieksiąs atkreipti į tai visuomenės dėmesį bei skelbti tautinės tolerancijos idėjas. Šiame procese Tautinių mažumų departamentas siekia ir tikisi žurnalistų, žiniasklaidininkų, informacijos viešintojų pagalbos. Dr. Vida Montvydaitė išsakė viltį, kad pamažu profesionalioji – etiška ir tolerantiška žiniasklaida taps vyraujančia ir formuojančia visuomenės dialogus jėga.

Europos Tarybos komisijos prieš rasizmą ir netoleranciją biuro (ECRI) funkcijas ir atliekamą monitoringą pristatė biuro narys prof. Šarūnas Liekis.

Europos komisiją kovai su rasizmu ir netolerancija (ECRI) įkūrė Europos Taryba. Tai nepriklausoma žmogaus teisių stebėsenos institucija, sprendžianti klausimus, susijusius su rasizmu ir netolerancija. Pranešėjas pasakojo, jog ją sudaro nepriklausomi ir nešališki nariai, skiriami atsižvelgiant į jų kompetenciją ir pripažintą patirtį kovojant su rasizmu, ksenofobija, antisemitizmu ir netolerancija. Vienas ECRI darbo programos ypatumų yra atskira padėties, susijusios su rasizmu ir netolerancija, analizė kiekvienoje Europos Tarybos valstybėje narėje ir pasiūlymų bei rekomendacijų kaip spręsti nustatytas problemas teikimas.

2016 metų birželio 7 dieną paskelbtoje ECR ataskaitoje apie Lietuvą konstatuota, kad nuo 2011 metų birželio 22 d., kai buvo pateikta ketvirtoji ECRI ataskaita, daugelyje nurodytų sričių buvo padaryta pažanga. ECRI sveikina šiuos teigiamus pokyčius Lietuvoje, tačiau kai kurie klausimai vis dar kelia susirūpinimą. Vienas jų – neapykantą kurstanti kalba. Prof. Šarūnas Liekis pastebėjo, kad esame įpratę žodžius laikyti ne tokiais pavojingais, kaip veiksmai ir dažnai neskiriame jų turiniui reikiamo dėmesio.

Meno, kultūrų ir tautų paribio centro Lenkijoje direktorius Krzysztof Czyzewski, kalbėdamas apie žiniasklaidos vaidmenį, kuriant bendrą skirtingų tautinių bendrijų egzistenciją, pastebėjo, kad dažnai tautinių mažumų žiniasklaidos funkcija suprantama kaip gynybinė – skirta vienos tautinės grupės interesų atstovavimui ir apsaugai. Tačiau pastebime, kad tai izoliuoja pačią tautinę mažumą nuo bendro valstybinio konteksto. Taip formuojasi grupės, kurios gyvena savotiškuose getuose. „Yra kuriami „atskiri kambariai“ bendruomenėms“, sakė Krzystof Czyzewski. Tuo tarpu tiek valstybės, tiek bendruomenių interesas - pasiekti, kad tos erdvės būtų bendros. Pranešėjas pabrėžė tautinių mažumų laidų nacionaliniuose kanaluose ir radijuje svarbą. Be to, tautinių bendruomenių atstovai turėtų būti kviečiami pašnekovais į bendrojo pobūdžio laidas – kaip savų sričių profesionalai, neakcentuojant tautybės aspekto. Tautinių mažumų atstovai neturėtų būti apriboti kalbėjimu tik apie „savo reikalus“. Pasak K. Czyzewski, tokiu būdu mums pavyktų atverti simbolinius „kultūrinius langelius“, jungiančius skirtingų tautybių „kambarius“ ir įtraukti tautinių mažumų atstovus į bendrų sprendimų priėmimą.

Krzysztof Czyzewski savo pranešime palietė ir žiniasklaidos svarbą formuojant auditoriją. Pastebime, jog negatyvios naujienos žaibo greitumu išplinta viso pasaulio žiniasklaidos pirmuosiuose puslapiuose, tuo tarpu reikšmingiems darbams ir pozityvioms žinioms čia vietos nebelieka. „Neretai yra manoma, kad žiniasklaida žino, ko žmonės nori ir tai pateikia. Tačiau žmonės geba atsirinkti ir galima pateikti jiems alternatyvą neapykantos kalbai - įdomią temą. Taip pat yra su žmonėms, kurie vienų ar kitų aplinkybių vedini patys tampa neapykantos kurstytojais - jeigu juos atstumsime, vėl formuosis „getas“. Galima dirbti su jais, kurti dialogus ir formuoti kitą kalbėjimo manierą. Tiesa, tam reikia laiko, tačiau tokie dialogai padėtų mums sukurti kitokį kalbėjimo būdą ir konstruoti visai kitą verčių sistemą“, apibendrino K. Czyzewski.

Klaipėdos universiteto Socialinių pokyčių studijų centro direktorius dr. Liutauras Kraniauskas pristatė Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės atliktos apklausos apie tautinių mažumų pasirenkamus visuomenės informavimo šaltinius rezultatus. Pranešėjas akcentavo, kad anketavimas buvo atliktas trijuose tautinių mažumų kultūros centruose, todėl rezultatai apibūdina tik šių centrų respondentus. Dr. Kraniauskas pastebėjo, jog po 2014m. sugrįžo žiniasklaidos kaip propagandos tema. Remdamasis apklausos duomenimis Dr. Kraniauskas analizavo žiniasklaidos vartojimo tiek lietuvių, tiek užsienio kalba įvairove. Socialiniai tinklai įgyja vis didesnę reikšmę siekiant gauti informaciją, dauguma respondentų vartoja žiniasklaidą įvairiomis kalbomis. Savo pranešime Dr. Kraniauskas išskyrė tam tikras žiniasklaidos vartojimo tendencijas tarp skirtingų tautinių mažumų. Analizuodamas pasitikėjimo klausimus, jis padarė išvadą, kad egzistuoja bendras nepasitikėjimas žiniasklaida tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis. Savo pranešimą dr. Liutauras Kraniauskas baigė Frydricho Nyčės žodžiais: „Aš nenuliūdau, kad tu man melavai. Labiausiai liūdina, kad nuo šiol negaliu tavimi pasitikėti“, kviesdamas pagalvoti apie nepasitikėjimo žiniasklaida priežastis.

Žurnalistų etikos inspektorė Gražina Ramanauskaitė-Tiumenevienė pristatė tarnybos veiklą, įstatyminę bazę ir pažymėjo, jog visuomenėje dažnai susiduriame su nevienodu vertinimu – kas atleidžiama vieniems, kitų asmenų atžvilgiu iššaukia visuomenės pasmerkimą. Žurnalistų etikos inspektorė pabrėžė, kad tai, kas neperžengia įstatymo ribų, ne visuomet yra etiška ir tam tikrais atvejais norėtųsi, kad žiniasklaidoje atsirandantys neetiški pasisakymai susilauktų ir aštresnio kolegų požiūrio.

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius kalbėjo apie žiniasklaidos savireguliacijos mechanizmus ir atkreipė dėmesį, jog žiniasklaidos šaltiniuose visuomet ieškome to, ką mėgstame ir žiniasklaida yra pasiruošusi patenkinti tą poreikį, peržengdami etikos ir moralės, o neretai – ir profesionalumo principus. Konflikto eskalavimas tampa esminiu būdu, kuriuo konstruojama naujiena.

Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkė Vaiva Žukienė pristatė komisijos patirtį, akcentavo, jog vienas dažniausių žurnalistų etikos pažeidimų - teisės atsakyti nesuteikimas. Vaiva Žukienė pastebėjo, jog tautinė neapykanta nėra labiausiai išplitusi neapykantos forma, jog daugiausia yra socialinės neapykantos apraiškų: žeminami vyresnio amžiaus žmonės, provincijos gyventojai bei grupės asmenų iš socialinio užribio. Kalbėdama apie geltonąją spaudą pranešėja sakė: „Jeigu imamės juos nagrinėti, pripažįstame, jog tai yra žiniasklaida. O taip nėra. Geltonoji spauda - neapykantos kurstymo ir propagandos šaltinis“. Santykiui tarp neapykantą kurstančios kalbos ir objektyvios žurnalistikos iliustruoti Vaiva Žukienė pacitavo Alberą Kamiu – „Negalima neapkęsti nemeluojant“, akcentuodama, jog neapykantą skatinanti informacija visuomenės informacijos priemonėmis dažniausiai tėra niekuo nepagrįstas melas. Pabaigai Visuomenės informavimo etikos komisijos pirmininkė pasidžiaugė, kad žiniasklaidos vartotojas tampa vis reiklesnis ir į neetišką informaciją reaguoja vis dažniau kreipdamasis į komisiją.

Interneto portalo www.alfa.lt vyr. redaktoriaus pavaduotojas Antanas Manstavičius savo pranešime pastebėjo, jog savireguliacijos mechanizmai veikia vis mažesnę žiniasklaidos dalį - tą, kuri pati nori bendradarbiauti ir keistis. „Vienas pagrindinių šiandienos informacijos šaltinių – internetas, yra „guminis“ ir konkuravimas jame neprisideda prie kokybės. Žiniasklaida tampa kaip niekuomet tiksliu visuomenės veidrodžiu, nes interneto portalai sekundžių tikslumu gali matyti, ko nori, ką renkasi skaitytojas. Ir tas spaudimas pateikti geidžiamą informaciją, galbūt ir nusileidžiančią kokybės prasme – milžiniškas“, sakė pranešėjas. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad naujoji era yra neorganizuotos ir chaotiškos žiniasklaidos era. Naujienas kuria skaitytojas socialinių tinklų, blogų pagalba. Antanas Manstavičius sakė, jog būtina prisiminti, kad manipuliacijos įrankiu virstanti informacija gali būti kuriama ir daugybė netikrų asmenų, vadinamųjų „trolių“, veikiančių pagal konkrečius užsakymus.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto vyresnysis mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas pristatydamas visuomenės nuostatų migrantų atžvilgiu ir žiniasklaidos monitoringo rezultatus, kalbėjo apie įdomų, dar praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje pavadinimą įgavusį reiškinį – post-truth visuomenę. Šioje visuomenėje objektyvūs faktai turi mažiau įtakos formuojant nuomonę, nei žiniasklaidos sukeltos neigiamos emocijos ir asmeniniai įsitikinimai. Būtent dėl šio reiškinio Lietuvoje turime neigiamą nuomonę apie migrantus, kurių mūsų šalyje yra tik 1 procentas ir dažnas su jais niekuomet nesusiduriame. Tad šiuo atveju nuomonę formuoja žiniasklaida. Ir paradoksalu, kad iš respondentų, atsakiusių, jog migrantus vertina neigiamai, 0 procentų buvo su jais susidūrę asmeniškai.

Renginį moderavo Majamio universiteto (JAV) profesorė, antropologė dr. Neringa Klumbytė.