ESBO vyriausiojo komisaro tautinių mažumų politikos formavimo ir įgyvendinimo rekomendacijos ir gairės

ESBO (anglų kalba - Organization for Security and Co-operation in Europe - OSCE) yra regioninė saugumo organizacija, vienijanti 57 Europos, Šiaurės Amerikos ir Centrinės Azijos valstybes bei 11 valstybių-partnerių. ESBO būstinė yra Vienoje. ESBO pagrindinį dėmesį skiria valstybių tarpusavio pasitikėjimo skatinimui, konfliktų prevencijai ir valdymui, demokratinėms reformoms, žmogaus teisių ir fundamentalių laisvių užtikrinimui, pilietinės visuomenės stiprinimui, laisvų ir demokratiškų rinkimų skatinimui. 1991 m. rugsėjo 10 d. Lietuva, kartu su Latvija ir Estija, prisijungė prie Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (ESBK). Tai buvo pirmoji tarptautinė organizacija, kurios nare tapo mūsų šalis po nepriklausomybės atkūrimo, todėl Lietuvos narystė ESBO stipriai prisidėjo prie visaverčio Lietuvos sugrįžimo į tarptautinę bendruomenę.

1992 m. liepos mėn. Helsinkio sprendimu Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (toliau – ESBO) sukūrė vyriausiojo tautinių mažumų reikalų komisaro pareigybę (toliau - VTMRK), kurios tikslas – „išvengti konflikto kuo ankstesniame etape“. Šis mandatas buvo sukurtas iš esmės reaguojant į situaciją buvusioje Jugoslavijoje, baiminantis, kad ji gali pasikartoti kur nors kitur Europoje, visų pirma valstybėse, kurios pradėjo perėjimo į demokratiją procesą, ir neleisti pasiekti Paryžiaus chartijoje dėl naujos Europos, kurią valstybių ir vyriausybių vadovai priėmė 1990 m. lapkričio mėn., numatyto taikos ir gerovės tikslo.

Bandydamas nustatyti, kas sukelia su tautinėmis mažumomis susijusią įtampą, VTMRK nagrinėja šias problemas kaip nepriklausomas, nešališkas ir bendradarbiauti linkęs asmuo. Reaguodami į jas, VTMRK paskelbė dešimt teminių rekomendacijų ir gairių, kuriose pateikiamos įžvalgos ir patarimai su tokiomis problemomis susiduriančioms valstybėms. Šiose sukauptose patirties ir ekspertinių žinių pasirinktomis temomis santraukose pateikiama visapusė, išsami ir įvairialypė nagrinėjamo klausimo apžvalga. Jos taip pat padeda geriau suprasti, kokį poveikį pasirinktos temos daro tautinių mažumų ir kitų visuomenės grupių tarpusavio santykiams. Savo ruožtu tai suteikia Vyriausiajam komisarui įvairias galimybes vertinant, kurios priemonės labiausiai tinka su tautinėmis mažumomis susijusių konfliktų prevencijai.

Pirmuose trijuose rekomendacijų rinkiniuose – Hagos rekomendacijose dėl tautinių mažumų teisių švietimo srityje, Oslo rekomendacijose dėl tautinių mažumų kalbinių teisių ir Lundo rekomendacijose dėl veiksmingo tautinių mažumų dalyvavimo visuomeniniame gyvenime – visų pirma paaiškinami mažumų teisių standartai švietimo, kalbos ir dalyvavimo visuomeniniame gyvenime srityse. Kitos trys publikacijos – Mažumų kalbų vartojimo transliuojamojoje žiniasklaidoje gairės, Gairės dėl pagalbos tautinėms mažumoms dalyvauti rinkimų procese ir Rekomendacijos dėl viešosios tvarkos palaikymo daugiatautėse visuomenėse – skirtos specifiniams iššūkiams, su kuriais daugelis valstybių susiduria užtikrindamos mažumų galimybę naudotis transliuojamąja žiniasklaida jų kalba, rinkimų teise ir veiksmingai palaikydamos viešąją tvarką etniškai įvairialypėse visuomenėse. Bolcano rekomendacijose dėl tautinių mažumų tarpvalstybiniuose santykiuose numatytos sąlygos ir apribojimai, taikomi valstybių teikiamai paramai kitose šalyse gyvenančioms mažumoms. Liublianos gairės dėl įvairialypių visuomenių integracijos skirtos įvairialypių, daugiataučių visuomenių integracijai ir sanglaudai gerinti. Graco rekomendacijose dėl teisės į teisingumą dėmesys skirtas visiems vienodos ir veiksmingos teisės kreiptis į teismą užtikrinimo sąlygoms. Talino gairėse dėl tautinių mažumų ir žiniasklaidos skaitmeniniame amžiuje plėtojama VTMRK veiklos tema labai svarbioje politikos srityje – žiniasklaidos ir informacinių technologijų naudojimo srityje.

Nors VTMRK nėra priežiūros mechanizmas, jo analizės ir konkrečių rekomendacijų pagrindą sudaro tarptautiniai standartai, kuriuos patvirtino kiekviena valstybė. Šiuo atžvilgiu svarbu prisiminti visų ESBO dalyvaujančių valstybių prisiimtus įsipareigojimus, visų pirma pateiktus 1990 m. Konferencijos dėl žmogiškosios dimensijos Kopenhagos susitikimo dokumente, kurio IV dalyje išdėstyti išsamūs su tautinėmis mažumomis susiję įsipareigojimai. Taip pat svarbu pažymėti, kad visas ESBO valstybes saisto Jungtinių Tautų įsipareigojimai, susiję su žmogaus teisėmis, įskaitant mažumų teises, ir kad didžioji dalis ESBO valstybių privalo laikytis ir Europos Tarybos standartų.

Pažymėtina, kad Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės į lietuvių kalbą išverstos ir į vieną leidinį surinktos visos 10 ESBO rekomendacijų ir gairių tautinių mažumų teisių temomis yra pirmas ir kol kas vienintelis valstybių partnerių gerosios praktikos pavyzdys, nuolat pastebimas ESBO susitikimų metu. Jas galite rasti čia:

47516 TMD 2 dalis.pdf (lrv.lt)