UNESCO visuotinė kultūrų įvairovės deklaracija buvo vienbalsiai priimta labai neįprastomis aplinkybėmis. Tai įvyko 2001 m. lapkričio 2 d. UNESCO generalinės konferencijos 31-ojoje sesijoje, ministrų susitikime, surengtame iškart po 2001 m. rugsėjo 11 d. įvykių.
Deklaracija suteikė valstybėms galimybę patvirtinti nuostatą, kad geriausias taikos laidas yra kultūrų dialogas, ir kategoriškai atmesti mintį apie neišvengiamą kultūrų ir civilizacijų konfliktą. Toks dokumentas tarptautinei bendruomenei teikiamas pirmą kartą. Jame kultūrų įvairovė iškeliama į bendrojo žmonijos paveldo lygį ir laikoma „būtina žmonijai taip, kaip bioįvairovė būtina gamtai“. Kultūrų įvairovės apsauga tampa etiniu imperatyvu, skatinančiu gerbti asmens orumą.
Deklaracijos tikslas – saugoti kultūrų įvairovę kaip gyvastingą ir atsinaujinantį turtą, paveldą, kuris turėtų būti suvokiamas ne kaip statiškas reiškinys, bet kaip dinamiškas procesas, užtikrinantis žmonijos išlikimą. Kitas Deklaracijos tikslas – užkirsti kelią segregacijai ir fundamentalizmui, perdėtai pabrėžiantiems kultūrų skirtumus ir šitaip prieštaraujantiems Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai.