2025-09-01

Festivalyje „Būtent!“ vyko diskusijos apie tautinių mažumų dabartį ir ateitį

Rugpjūčio 29-30 d. Vilniuje vykusiame diskusijų festivalyje „Būtent!“ vyko kelios diskusijos apie tarpkultūrinį dialogą ir tautiškumą. Dviejuose iš jų dalyvavo ir Tautinių mažumų departamento direktorius Dainius Babilas.

Tautinių mažumų departamento, bendradarbiaujant su Britų taryba, organizuotoje diskusijoje „Lietuvos tautinės mažumos 2050: įvairovės architektai ar paskutiniai gyvieji kultūrinės mozaikos pikseliai?“ buvo kalbama apie tautiškumo kaitą globalizacijos, skaitmeninės kultūros ir tarpkultūrinių ryšių kontekste.

Be Departamento direktoriaus renginyje dalyvavo EHU lektorė ir asociacijos „Pilietinio dialogo iniciatyva“ pirmininkė Olga Polevikova, Lietuvos žiniasklaidos tautinių bendrijų kalbomis asociacijos vadovas Ernest Alesin bei Lietuvos graikų draugijos „PATRIDA“ pirmininkė Evelina Paulavičienė. Diskusiją moderavo LRT.lt vyr. redaktoriaus pavaduotoja Aleksandra Ketlerienė.

Dalyviai diskutavo apie tai, kaip tautiškumas kinta ir prisitaiko, tačiau išlieka svarbia žmogaus tapatybės dalimi XXI amžiuje.

„Mažiau generalizuokime ir mistifikuokime nepažįstamus žmones bei kultūrinę įvairovę, kurią sukuria tautinės mažumos. Nes dažniausiai iš nežinojimo atsiranda nepagrįsti stereotipai, kurie vėliau dar ir užaugina neapykantą. O beieškant grėsmių tautinėse bendrijose, nepamirškime, kad dar svarbiau yra surasti galimybes“, – kalbėjo D. Babilas.

O. Polevikova akcentavo augančią identiteto svarbą globaliame pasaulyje, būtinybę pabrėžti savo išskirtinumą.

„Manau, kad ir po 50, ir po 100 metų identiteto klausimas bus toks pat svarbus, kaip šiandien. Tikiuosi, kad tuomet visiems bus akivaizdu ir niekam nereikės įrodinėti būtinybės turėti savo identitetą. Kuo daugiau supanašėja Europa ir visas pasaulis, tuo svarbesnės bus tokios vertybės kaip kultūra, skirtingos kalbos, papročiai. Juos reikia saugoti, nes kuo daugiau įvairovės, tuo gyvenimas yra įdomesnis, margesnis, jame atsiranda papildomų prasmių, juk anksčiau ar vėliau mes visi susiduriame su prasmių poreikiais“, – kalbėjo pašnekovė

Ernestas Alesinas pabrėžė naudą ir savitumą, kuriuos tautines mažumos suteikia mūsų visuomenei.

„Manau, kad kitataučiai Lietuvai padės išsaugoti lietuvių kalbą ir turiu tam pagrindą, nes kiekvieną kartą važiuodami į Izraelį, mes, Lietuvos žydai, labai mėgstame kalbėti savo gimtąja kalba, tai yra lietuvių kalba. Tuo labai didžiuojamės ir skiriamės nuo, pavyzdžiui, Latvijos žydų kurie tarpusavyje bendrauja rusiškai. Bet ne vien kalboje yra esmė. Ne mažiau svarbios yra tradicijos, kultūrą, papročiai, kurie pabrėžia kiekvieno išskirtinumą ir savitumą“, – sakė E. Alesinas.

Evelina Paulavičienė kalbėjo apie tautinių mažumų ir lietuvių tautos ryšį.

„Save aš laikau graikų kilmės lietuve. Ir apskritai manau, kad vienareikšmiškai apibrėžti lietuvių tautybę būtų labai sudėtinga, nes jeigu atliktume išsamų tyrimą, ne vieno grynakraujo lietuvio turbūt nerastumėm. Bet taip pat aš norėčiau, kad ir tautines mažumos save tam tikra prasme laikytų lietuviais. Tam tikros kultūros, tam tikros kilmės lietuviais. Manau toks turėtų būti tikslas 2050“, – sakė E. Paulavičienė.

Romų visuomenės centro organizuotoje diskusijoje „Paklausk savęs – ar išnuomosi būstą romui?“, LSMC Sociologijos instituto jaunesnioji mokslo darbuotoja Agnieška Avin Ileri, žmogaus teisių ekspertė Ewelina Dobrowolska, Vilniaus m. savivaldybės Socialinės gerovės skyriaus vedėja Lina Juškevičienė, Lietuvos romų bendruomenės atstovė Rumina Bagdonavičiūtė bei Lietuvos romų istorijos ir atminties archyvo ir bibliotekos „Džinas i Ripiras“ vadovas Gopalas Michailovskis kartu su Departamento vadovu diskutavo apie romų bendruomenės stigmatizaciją ir būdus, kaip išlaisvinti visuomenę iš išankstinių nuostatų.

„Nors per pastaruosius dešimtmečius nemažai visko padaryta, kad romai neliktų visuomenės paribiuose, tačiau tyrėjams klausiant, ar žmonės norėtų dirbti kartu su romais ir gyventi šalia jų, daugelis vis tiek atsako neigiamai, kas patvirtina, jog dar turime nebaigtų darbų. O, kad požiūris keistųsi svarbus vaidmuo tenka ne tik europinėms, nacionalinėms, savivaldybių strategijoms ir priemonėms, jų įgyvendinimui ir tarpusavio sąveikai, bet ir pačiai romų bendruomenei. Neišnaudoto potencialo romų bendruomenės į(si)traukimui, pozityvumui, geriems pavyzdžiams, tarpusavio kompromisams ir su(si)tarimams vis dar likę daug ir aš nuoširdžiai tikiuosi, kad dėl viso šito dar galėsime ne tik kalbėtis, bet ir veikti kartu“, – sakė Departamento vadovas.

Lina Juškevičienė papasakojo apie Vilniaus miesto savivaldybės įdirbti integruojant romų bendruomenę.

„Sostinės savivaldybė jau turi trečią romų įtraukties programą, kuri šiuo metu yra įgyvendinama ir periodiškai peržiūrima. Programa sukurta pasitelkiant romų bendruomenės atstovus ir joje numatyti 4 pagrindiniai veiksmai. Būsto prieinamumo klausimas yra vienas iš šių veiksmų. Siekdami laužyti stereotipus, susijusius su romais, turėtume kalbėti tiek apie švietimą, tiek apie visų tautinių mažumų integraciją ir jų teisių užtikrinimą. Šiuo metu Vilniaus mieste turim išskirtinai romams skirtą patvirtintą Tarybos sprendimą, kuriuo yra kompensuojamas būsto nuomos mokestis. Dalį šio mokesčio kompensuoja valstybė, dalį – savivaldybė“, – kalbėjo L. Juškevičienė.

Ewelina Dobrowolska atkreipė dėmesį į susvetimėjimo ir tautinių mažumų atskirties problematiką: „Kalbant bendrai apie tautines mažumas, taip pat ir romus, visuomenėje dažnai vyrauja suvokimas „mes ir jie“. Vis dar nėra supratimo, kad tai yra mūsų bendros istorijos dalis. Esu tikra, kad dauguma nežino kaip ilgai kartu kūrė Lietuvą tiek romai, tiek žydai, tiek lenkai. Kokiu būdu atsirado tos gyvenvietės, kaip atsirado kiti kultūriniai veiksniai? Man atrodo, kai suprasime, jog niekada Lietuvoje nebuvo „mes ir jie“, o buvome visada kartu, tai leistų nuimti tas įtampas ir išgyninti dėl ko mes stengiamės, t.y. dėl savo piliečių“.

„Romai ypač dažnai susiduria su stereotipais ir neigiamu žmonių nusistatymu. Beveik visuomet šia stereotipai yra neapčiuopiami, nešiojami žmonių galvose. Bet Lietuvoje apie tai dar yra mažai kalbama. Tiek akademiniame, tiek politiniame, tiek visuomeniniame lygmenyje turėtų būti daugiau diskusijų apie tai, kad egzistuoja toks socialinis reiškinys, kaip antičigonizmas. Tai yra ypatinga rasizmo forma, nukreipta prieš žmones, kurie yra suvokiami kaip čigonai. Dažniausiai ir pats žodis implikuoja, kad romai matomi labai stereotipiškai, jie yra egzotifkuojami ir stigmatizuojami. Ir tai yra ilgametis, šimtmečiais trunkantys socialinis procesas Europoje. Antičigonizmas pagal savo prigimtį yra labai artimas antisemitizmui“, – pastebėjo A. Avin Ileri.

Jaunoji romų bendruomenės atstovė Rumina Bagdonavičiūtė iškėlė informacijos pasiekiamumo ir pasidalinimo romų tarpe problematiką.

„Dažnai atsitinka taip, kad daugelio romų informacija apie strategijas ir programas nepasiekia. Su romais dirbantys žmonės daro viską, kad perduotų informaciją apie visas turimas galimybes romų bendruomenės nariams, tačiau visų ji nepasiekia. Žmonės gana uždarai gyvena savo gyvenimus ir nežino apie jiems suteikiamas galimybes, arba nemoka jomis pasinaudoti, jiems tai yra neįdomu. Tai yra didelė problema ir ją taip pat reikėtų spręsti“, – kalbėjo R. Bagdonavičiūtė.

Šią diskusiją organizavo Romų visuomenės centras kartu su Europos Komisija ir ERGO tinklu.