Kai folkloras yra ne pramoga, o pats gyvenimas
Net ir dabartiniu sunkmečiu tarptautinis folkloro festivalis „Pokrovo varpai“ lieka ištikimas sau ir, kaip įprasta, jau septynioliktus metus džiugina tradicinio liaudies meno mėgėjus. Šį kartą organizatoriai daugiausiai dėmesio skyrė unikalioms Gruzijos daugiabalsių dainų tradicijoms ir Ukrainos kazokų dainoms. UNESCO pripažino abiejų šalių polifoniją žodinio nematerialaus paveldo šedevrais. Dar Vilniaus publiką džiugino kolektyvų iš Serbijos, Latvijos, Estijos, Bulgarijos, Vokietijos, Lietuvos dainos ir šokiai.
Festivalio partneriai: Lietuvos ir Sakartvelo kultūros ministerijos, Lietuvos kultūros taryba, Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybė, Sakartvelo ambasada Lietuvoje, Tbilisio V. Saradžyšvili valstybinė konservatorija, LRT, Lietuvos nacionalinė filharmonija.
Štai ką apie tradicinį festivalį sako Vilniaus svečiai, atlikėjai.
Luka Mebonia, Sakartvelas: „Sunkiais laikais mus gelbsti daina. Tai apskritai padeda žmonėms išgyventi, užmegzti santykius. Kultūros tradicijos mus vienija ir dabar, tai Dievo mums patikėta – dainuojame. Sakartvelas tiesiog negali gyventi be šių tradicijų. Kultūra gali sustabdyti žmonių negatyvumą, praturtina kūrybiškumu. Ar naivu to tikėtis konfrontacijos laikais? Jums tiesiog reikia daugiau kultūros, tada tai išstums iš žmonių agresiją.“
Tatjana Začikevič, Šeimyninis ansamblis (Lenkija-Ukraina): „Kai apie karą net nekalbame, jis visų mūsų mintyse. Jis apvertė mūsų gyvenimus. Kalbant apie muziką, įvykių įtakoje mes atradome didžiulę dalį ukrainiečių folkloro repertuaro iš naujos perspektyvos. Ir anksčiau dainavome dainas apie karą, apie sunkią kareivio dalią, apie išsiskyrimą, apie laukimą - bet vis tiek tai suvokėme abstrakčiai. Dabar, kai tai palietė mus asmeniškai, viską jaučiame aštriau. Pavasarį paruošę tokią programą supratome, kad ją atlikti labai sunku – pradedame verkti. Ir klausytojai verkė. Arba salėje buvo tokia tyla... Net ir kitose šalyse, kur nekalba ukrainietiškai, visi viską supranta. Ir jausmai sutampa ir atlikėjų ir žiūrovų. Mes apskritai atradome tokių naujų emocijų senose dainose. Bet geriau jų niekam nepatirti!“
Šventės dalyviai ir žiūrovai negailėjo padėkos žodžių folkloro šventės organizatoriams. Tačiau kokios festivalio direktorės muzikantės Irenos Zacharovos nuotaikos:
„Festivalis turi gyventi, kad ir kaip sunku jo organizatoriams būtų, kad ir kokie iššūkiai jų lauktų. Yra žmonių, kurie patys negali nieko sukurti, bet su dideliu malonumu pasiruošę griauti viską be išimties, tiesiog bukai griauti. Deja, ir mums tenka su tokiais susidurti. Bet ne mums teisti. Būtent bendros kūrybos procesas, kuris lydi festivalį, apjungia tautas, padaro žmones laimingesnius šiais sunkiais laikais. Mums labai svarbu, kokius žmones festivalis jungia. Gerai žinoti tradicijas, puikiai dainuoti, šokti – ne tai svarbiausia. Svarbu, kad festivalyje susiburtų vienminčiai, kurie nori padaryti šį pasaulį geresniu. O savo mokiniuose ugdome tik gėrį, publika tai jaučia – pažiūrėkite, kaip šiltai jie sutiko rusų, bet daugiatautės sudėties ansamblį „Arinuška“. Mūsų vaikai buvo užauginti taip, kad yra pasirengę priimti kitų tautų kultūrą, mielai lanko meistriškumo kursus ir su mokytojais iš įvairių šalių, viską įsisavina, moka daug dainų – rusų, baltarusių, ukrainiečių, lietuvių, lenkų ir net kartvelų, bulgarų. Taip, sunku, tolerancija prieinama ne visiems iš karto. Tačiau neseniai pas mus mokėsi dvi merginos, pabėgusios nuo karo (dabar jos jau grįžo į Kijevą), dainavo su džiaugsmu, ir niekas netrukdė mums visiems gyventi draugiškai ir darniai.“
Ir vėl – apie festivalio akcentą, muzikinį UNESCO paveldą: šiandien į Lietuvą atvyko trys gruzinų grupės, pristatančios daugiabalsį dainavimą. Gruzinų folkloras tapo lietuvių kompozitoriaus E. Jasinskio kūrinio „Orero“ pagrindu, jo pasaulinė premjera įvyko lapkričio 11 dieną Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Atlikėjai – solistai iš Lietuvos ir Gruzijos: Dovilė Kazonaitė, Regimantas Gapšys, Luka Mebonia, Arina Zacharova, ansambliai „SHARA“, „ARINUŠKA“ ir „HAND VOICES“, taip pat Tbilisio valstybinės konservatorijos K. Vardeli styginių kvartetas. Ir visa tai – drauge su Lietuvos kameriniu orkestru. Tą vakarą žiūrovų laukė ir kompozitorių L. Rimšos, G. Venislovo ir E. Jasinskio kūrinys „Buvo tokia diena“ – karaimų folkloro ir S. Firkovičiaus poezijos pagrindu, festivalio specialiai užsakytas, paminėti Lietuvos karaimų metus.
Dirigavo, profesinio malonumo neslėpęs maestro Modestas Pitrėnas: „Man tai ne pirmas darbas su etnine muzika, matau, kad pasaulyje auga susidomėjimas šiuo žanru. Tačiau šis projektas yra tiesiog unikalus! Nes jaučiasi daugelio Lietuvos tautų muzikinių tradicijų susiliejimas, gražus su vienijančiu impulsu, tarsi „apimantis“ visą mūsų istoriją ir gamtą. Iš karto matosi, kiek daug spalvų yra Lietuvoje, kokie mes turtingi skirtingomis kultūromis ir papročiais. Kartais per repeticijas net negalėjau nuslėpti susižavėjimo ašarų prieš šią vertingiausią įvairovę. Tai mūsų stiprybė ir jos negalima prarasti.“
Muzika tikrai nežino ribų.
Ana Zimina
Vilnius
2022 lapkritis
Atnaujinimo data: 2022-11-22
Taip pat skaitykite:
Mykolo Romerio universitete aptartos Europos patirtys tautinių mažumų apsaugos srityje
ESBO vyriausiojo komisaro žinutė Lietuvai: „Įtrauktis yra valstybės saugumo pagrindas“
Trakuose vyko tradicinis lenkų kultūros festivalis „Skambėk, lenkų daina!“
Rumšiškėse pristatyta Lietuvos tautinių bendrijų kultūrų įvairovė