Kartvelai

2021 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis, Lietuvoje gyvena 333 kartvelai, daugiausiai Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje. Vieni atvyko dirbti į Lietuvą pagal paskyrimus, sovietmečiu baigę auštąsias mokyklas, ir čia liko, kiti apsigyveno sukūrę mišrias šeimas. Nemažai kartvelų į Lietuvą atvyko 1992–1993 m. dėl Sakartvele vykusių neramumų.

ISTORINĖS SĄSAJOS. Lietuvoje 1907–1908 m. gyveno būsimasis Sakartvelo bažnyčios patriarchas Kirionas (pasaulietinis vardas ir pavardė – Georgijus Sadzaglišvilis), už anticarinę veiklą jis, tuomet dar vyskupas, carinės Rusijos valdžios ištremtas į vakarinį Rusijos imperijos pakraštį – Pažaislio vienuolyną. Vienuolyne, kuriame po 1831 m. sukilimo numalšinimo kamaldulių vienuolijos veikla buvo nutraukta, o 1842 m. įkurtas stačiatikių „Ėmimo į dangų“ vienuolynas, vyskupas Kirionas ėjo Kauno vikaro pareigas. Jis ėmėsi tvarkyti nusiaubtą Pažaislio vienuolyną, tyrinėjo kamaldulių vienuolyno archyvą, nuo sunaikinimo išgelbėjo beveik tūkstantį vertingų dokumentų, retų brėžinių, kurių dalį 1908 m. išsivežė į Sakartvelą. Taip Sakartvele atsidūrė nemažai vertingų XVI–XVII a. dokumentų, susijusių su Pažaislio vienuolyno veikla ir jame saugotais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio dokumentais. Vilniuje, Žvėryno mikrorajone 2015 m. atidarytas Tbilisio skveras, įamžinantis draugiškus lietuvių ir karvelų tautų santykius bei simbolizuojantis abiejų šalių ir jų sostinių draugystę. Skvere įrengti Vilniui padovanoti suoliukai su Tbilisio ženklais.

VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. Šiuo metu Lietuvoje veikia 1 kartvelų visuomeninė organizacija - 2020 m. įkurta VšĮ Lietuvių ir kartvelų draugystės ambasada. Viešoji įstaiga šiuo metu vykdo aktyvią veiklą: organizuoja kultūrinius, informacinius renginius, pristatančius kartvelų tautos istoriją, tradicijas ir kultūrą, vaikams, jaunimui ir suaugusiems rengia įvairias edukacines programas, skatinančias tarpkultūrinį pažinimą ir dialogą, padeda integruotis naujai į Lietuvą atvykusiems studentams iš Sakartvelo, vykdo kitą visuomeninę kultūrinę veiklą. 2021 metais ši organizacija įsteigė kartvelų literatūros fondą Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir nuo to laiko kasmet šį fondą papildo per 50-70 knygų kartvelų, anglų, rusų ir lietuvių kalbomis. Fondas įkurtas tam, kad Lietuvos visuomenė galėtų artimiau susipažinti su literatūra iš Sakartvelo. Fondo pristatymui  kamet rengiamos viešos  diskusijos, į kurias kviečiami žinomi rašytojai iš Sakartveko. Tautinių mažumų departamentas prie LRV  kartvelų literatūros fondui kasmet skiria finansavimą 1000 – 1200 EUR. 2024 m. vasario 8–11 dienomis „Skalvijos“ kino centre VšĮ „Lietuvių ir kartvelų draugystės ambasada“ organizavo debiutinį Sakartvelo kino festivalį, kuris pakvietė Lietuvos visuomenę pasidairyti po Sakartvelą ir susipažinti su ryškiausiais pastarųjų metų šalies kūrėjų filmais. Į filmo seansus išparduoti bilietai ne tik patvirtino tamprius lietuvių ir kartvelų draugystės ryšius, bet ir atskleidė lietuvių kultūrinį smalsumą šios šalies atžvilgiu. Festivalis suteikė išskirtinę galimybę ne tik susipažinti su šiuolaikiniu kartvelų kino pasauliu, bet ir iš labai arti pamatyti pačią šalį bei patirti jos kultūrą. Festivalio metu pristatyta unikalia 7 rinktinių filmų programa, kurią sudarė Lietuvoje ir pasaulyje gerai žinomas kino kritikas bei apžvalgininkas Edvinas Pukšta.

KALBA. Kartvelų kalba priklauso Pietų Kaukazo (kartvelų) kalbų grupei. Kartvelų kalbos rašmenys ir raidžių rašymo būdas unikalus, nepalyginamas su jokia kita žinoma abėcėle. Seniausieji užrašymai kartvelų rašmenimis siekia V amžių.

RELIGIJA. Kartvelai laikomi viena iš seniausių krikščioniškų tautų Europoje – jos krikščioniškos šaknys siekia IV a. pradžią. Kartvelai išpažįsta stačiatikių tikėjimą.

ATMINTINOS DIENOS, ŠVENTĖS, MINĖJIMAI. Kartvelai švenčia tradicines religines, kalendorines, valstybines šventes. Kalbant apie kartvelų švenčių tradicijas, būtina paminėti, kad jos tiesiog neįsivaizduojamos be gausiai nukrauto stalo, skambių ir originalių tostų. Sakoma, kad kartvelai – tobulų ir meniškų tostų kūrėjai ir sakytojai. Ir išties, kartvelų tostai, neretai papildomi eilėmis, gyvenimiškomis situacijomis, įtraukiantys žmones į filosofinius pokalbius apie tėvynę, taiką, meilę, draugystę, yra tai, kas suteikia kartvelų užstalės tradicijai unikalumo.

Viena linksmiausių kalendorinių metų švenčių – Naujieji metai.  Naujuosius kartvelai tradiciškai sutinka šeimos ir artimųjų rate. Iki šių dienų išlikusi tradicija, susijusi su vidurnakčio svečiu, kuris Naujųjų metų naktį gali užklysti su savimi atsinešdamas arba sėkmę, arba nesėkmę. Toks vidurnakčio svetys vadinamas mekyle. Sausio 2-ąją kartvelai vadina bedoba – sėkmės diena. Tikima, kad kaip šią dieną praleisi, tokie bus visi ateinantys metai.

Kartvelai mini Sakartvelo Nepriklausomybės dieną gegužės 26 d. (Sakartvelo Nepriklausomybė paskelbta 1918 m. gegužės 26 d.,  atkurta  1991 m. balandžio 9 d.).

KULINARINIS PAVELDAS. Pagal kartvelų tradicijas, patiekalų turi būti daug – stalas turi būti gausus. Ruošiant patiekalus, naudojama daug prieskoninių augalų, daržovių. Kartvelų virtuvei būdinga didelė mėsos patiekalų įvairovė. Kartvelų mėsos patiekalai gali būti paruošti iš kiaulienos (mužuži), avienos (čenachai), jautienos (charčio) ir naminių paukščių (čachochbili). Tarp populiariausių patiekalų: kupati – aštrios dešrelės iš kiaulienos ar jautienos,  tolma –  malta mėsa ar daržovės kopūsto ar vynuogių lapuose, chinkali – dideli sultingi „koldūnai” su mėsos įdaru, ir, žinoma, mtsvadi –  mėsos kepsniai ant iešmo, mūsų vadinami šašlykais.  Kartvelų virtuvėje – sūrių įvairovė, o patiekalų, kuriuose jis vartojamas – keli šimtai. Vienas žinomiausių – chačapuri – balta duona-pyragas su įvairių rūšių sūriais. Dažnas kartvelų patiekalų komponentas – riešutai. Riešutai naudojami mėsos, daržovių ir net žuvies patiekaluose, beriami į sriubas, konditerinius gaminius, salotas, antrus patiekalus. Pasak kartvelų, be riešutų jų tradiciniai patiekalai neįsivaizduojami. Bene populiariausi kartvelų virtuvės saldumynai – čurčchela, ant siūlo suverti riešutai sutirštėjusiame vynuogių sulčių sirupe ir  gozinakis – tradicinis Kalėdų bei Naujųjų metų stalo saldus patiekalas iš medaus ir graikiškų riešutų.