Novrūzas - trijų tūkstančių metų tradiciją turinti pavasario šventė

Novrūzas išvertus iš persų kalbos reiškia „nauja diena“. Tai Naujų Metų šventė, švenčiama daugelyje musulmoniškų šalių. Ir ne tik – ją kasmet pažymi ir Lietuvos musulmoniškos bendruomenės: azerbaidžaniečiai, kazachai, totoriai, uzbekai. Tiesa, šventės pavadinimas įvairiose bendruomenėse, kaip ir tautose, kiek skiriasi: totoriams ji Navruz, kazachams – Nauryz. 

Įdomu, kad ši šventė turi ypač gilias istorines šaknis, siekiančias Senovės Persiją ir joje gyvavusią religiją – zoroastrizmą, skelbusį, kad pasaulį valdo dvi jėgos: Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa, tarp kurių vyksta nuolatinė kova. Įsigalėjus islamui, ši šventė išliko, išplito į šalis, buvusias Persijos imperijos kultūros įtakoje, ir yra iki šių dienų plačiai švenčiama musulmoniškame pasaulyje, besiremiančiame persiškąja saulės (o ne arabiškąja mėnulio) kalendoriaus tradicija.

2010 metais Novrūzą kaip tris tūkstančius metų gyvuojančią tradiciją, UNESCO įtraukė į pasaulio nematerialaus paveldo sąrašą. Nuo to laiko kovo 21 dieną minima tarptautinė Novrūzo diena. 

Novrūzas sutampa su astronominiu pavasario lygiadieniu ir švenčiamas kasmet tarp kovo 20 ir 22 dienos. Tai džiaugsminga, šviesi šventė, žyminti žiemos pabaigą, pavasario atėjimą ir gyvybės sugrįžimą – Senieji metai užleidžia vietą Naujiesiems metams, Šviesa švenčia pergalę prieš Tamsą.

Novrūzo šventimo tradicijos ir papročiai įvairiuose musulmoniškuose kraštuose ir skirtingose musulmonų bendruomenėse skiriasi, tačiau esminiai šventės elementai yra tie patys. Prieš šventę tradiciškai tvarkomi namai, valomos dulkės, išmetami nereikalingi daiktai, atiduodamos skolos. Svarbus šventės laukimo atributas – dideli laužai, simbolizuojantys Šviesą, jos atėjimą ir pergalę. 

O kokia šventė be vaišėmis nukrauto stalo? Naujųjų metų laukimui taip pat ruošiamas šventinis stalas, į kurį patiekiami 7 patiekalai, simbolizuojantys atgimimą, gerovę, meilę, sveikatą. Atėjus Novrūzui, keičiamasi dovanomis, vėliau lankomi giminės, draugai, kaimynai. 

Lietuvos musulmoniškos tautinių mažumų bendruomenės pavasario lygiadienį mini laikydamosi savo tautų papročių. Ruošiami tradiciniai šventės patiekalai, atspindintys kiekvienos bendruomenės kulinarinį paveldą, dainuojamos nacionalinės dainos, šokami tautiniai šokiai. Kartu švęsti šią šventę kviečiami ir tie, kuriems įdomu pažinti Lietuvoje gyvenančių tautų tradicijas ir papročius. 

(Nuotraukos panaudotos iš www.flickr.com.Nuotraukų autoriai: Damon Lynch, Nicolas Pernot, Sofreh Hafteseen, Fraidoon Poya.)